Padėti mamai ar tėčiui persikelti į senjorų globos įstaigą gali būti įtemptas, chaotiškas procesas. Jūs ne tik patiriate įprastą stresą, atsirandantį dėl bet kokio persikraustymo, bet ir gali tekti susidoroti su emocine mylimo žmogaus reakcija į prašymą persikelti į naujus namus...
Būkime atviri. Labai nedaugeliui iš mūsų patinka mintis gyventi pagalbinėje įstaigoje. Atsižvelgdami į mažus kasdienio gyvenimo trūkumus, mylime savo namus. Jie yra patogūs, pažįstami ir netoli mums patinkančių patogumų ir pramogų. Nesvarbu, ar mums yra 60, 70 ar daugiau, mes taip pat norime išlaikyti savo nepriklausomybės jausmą. Juk iki šiol puikiai prisižiūrėjome, labai ačiū.
Kitą dieną aš kalbėjausi su „Emily“, „Sixty and Me“ nare, apie vyresnio amžiaus sprendimus, su kuriais susiduria jos šeima. 60 metų Emily pradėjo suprasti, kad jos mamai, kuriai 80 metų, gali tekti greitai persikelti į pagalbinę įstaigą arba slaugos namus. Štai aš jai daviau patarimą...
Pastaraisiais metais pagalbinio gyvenimo įstaigų vadovai vis labiau sutaria, kad nostalgija gali būti galinga priemonė, padedanti Alzheimerio liga sergantiems pacientams susigrąžinti prarastus prisiminimus. Kitaip tariant, naudodami pažįstamus vaizdus, garsus, vietas ir net kvapus, šeimos nariai ir globėjai gali pagerinti labiausiai jiems rūpimų žmonių gyvenimą.
Apsispręsti, kur gyventi išėjus į pensiją, yra svarbus gyvenimo etapas, į kurį reikia žiūrėti itin atsargiai ir apgalvotai...